Kaip namuose tapti meistru, po kurio glaistymo sienos būtų tinkamos tiek dažyti, tiek tapetams klijuoti, pataria statybinių medžiagų gamintojų bendrovės „Knauf“ techninis specialistas Kastytis Vaseris.

Glaistymo technikai įtakos turi ir planuojamas apšvietimas

Pirmiausia patariama nuspręsti, kokia galutinė būsto apdaila bus atliekama – ar klijuojamos įvairios plokštės ar plytelės, įvairių faktūrų dekoratyvūs tinkai ar tapetai, ar bus dažoma ypač blizgiais dažais, ar populiariausiais pusiau blizgiais (matiniais) dažais.

Tuomet reikėtų įvertinti esamą sienų ar lubų paviršių ir jo būklę: ar tai naujai įrengtas lygus tinkuotas paviršius, ar remonto atveju – grubus paviršius. Apsisprendus, kokia apdaila bus atliekama, ir įvertinus paviršiaus būklę, telieka pasirinkti tinkamą glaistymo techniką: pakaks storesnio išlyginamojo sluoksnio ar reikės vieno ar kelių plonų smulkaus glaisto sluoksnių.

Glaisto ir technikos pasirinkimui įtakos turi ir numatomas apšvietimas: natūralus, intensyvus dirbtinis, krintantis statmenai plokštumai ar palei plokštumą. Tik įvertinus tai, vertėtų išsirinkti glaistą.

„Glaistymas nėra toks paprastas procesas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Vakarų šalyse glaistymą bandoma paversti kuo suprantamesniu, kad būtų įmanoma prieš darbą sutarti, ką glaistytojai turi padaryti, kad vėliau nekiltų nesusipratimų. Specialistai yra sukūrę vadinamąją sistemą Q (ang. Quality – kokybė), kuri išskaidoma į kelis lygmenis, t. y. Q1, Q2, Q3, Q4, ir tokiu būdu pasiekiamas bendras sutarimas, kokiomis medžiagomis ir kokiomis darbo operacijomis galima pasiekti sutartą paviršiaus paruošimo kokybę“, – pasakoja K. Vaseris.

Pavyzdžiui, Q1 paviršiaus paruošimo lygio užteks, jei planuojama ant sienos klijuoti plyteles ar natūralius akmenis. Ant tokios sienos gali matytis darbinės tinko žymės, plyšeliai ir siūlės. Jei sieną planuojama dekoruoti tinku ar gruoblėtais pluoštiniais tapetais, reikės Q2 paviršiaus paruošimo lygio. Tokia siena gali turėti nelygumų.

Q3 – dažniausiai taikomas lygmuo, naudojamas įprastiems tapetams, matiniams dažams ir pan. Q4 – lygmuo naudojamas ypač smulkios struktūros tapetams ar blizgiems dažams.

Būtina tinkama temperatūra

Glaistymui ypač svarbus paviršiaus pagrindo paruošimas. Reikia patikrinti, ar nėra sluoksnių, trukdančių naujo glaisto sukibimui (senos dažų dangos ar jų likučiai ir pan.), ar pagrindo paviršius nėra byrantis.

„Visus sluoksnius, kurie trukdo sukibimui ar kelia įtarimą, reikia pašalinti. Įgeriančius ir byrančius pagrindus gruntuoti su stipriu giluminiu gruntu, o įgeriančius, bet nebyrančius pagrindus gruntuoti su įprastiniu giluminiu gruntu. Prieš glaistymą būtina užtaisyti visas išdaužas, griovelius. Būtina užtikrinti palankią patalpų temperatūrą tiek glaistymo, tiek glaisto džiūvimo metu. Patalpos ir glaistomo pagrindo + 5 laipsnių, o glaistant gipsiniais glaistais – +10 laipsnių“, – pataria specialistas.

Kaip rinktis glaistą?

Ne vienam meistrui kyla klausimas, kaip išsirinkti tinkamą glaistą. Jų įvairovę galima suskirstyti į kelis tipus: mineraliniai ir polimeriniai, paruošti naudoti (parduodami kibirėliuose) ir milteliniai, t. y. maišeliuose, skirti storesniam sluoksniui ar plonasluoksniai.

Atliekant remonto darbus, t. y. glaistant nelygius paviršius, dažnai reikia storesnio sluoksnio glaisto. Tokiu atveju tinkamesni mineraliniai glaistai. Mineraliniai glaistai patogūs glaistant angokraščius, įstačius langus ar duris bei lyginant plokštumas sumontavus išorinius kampus.

„Jei paviršių reikia glaistyti plonu sluoksniu, t. y. pasiekti didesnį glotnumą, geriausiai tinka jau paruošti naudojimui polimeriniai glaistai. Ypatingais atvejais, kai reikalingas ypač glotnus paviršius, pavyzdžiui, marmuro imitacijai ar dengiant lazūra arba kitaip vadinama dažyve, glaistymo užbaigimui naudojamas ypač smulkus polimerinis glaistas. Ypač smulkūs glaistai dažnai naudojami paskutiniam sluoksniui padengti, kai planuojamas stiprus šoninis apšvietimas – dirbtinis arba natūralus“, – pasakoja K. Vaseris.

Vadovautis instrukcijomis ir neeksperimentuoti

Gipsiniai glaistai maišomi su švariu šaltu vandeniu. Svarbu tiksliai laikytis glaisto ruošimo instrukcijų, kurios nurodytos ant pakuotės ar produkto techniniame lape, t. y. pilti vandens tiek, kiek nurodyta, neeksperimentuoti. Kitaip nei su cementinėmis medžiagomis, gipso skiedinio vėliau negalima skystinti ar tirštinti papildomai pilant vandens ar glaisto miltelių.

Jei paruoštas gipsinis glaistas pradeda kietėti, t. y. dirbti su juo jau sudėtinga ar neįmanoma, tokio glaisto geriau nebenaudoti, o pasiruošti naujo.

Polimeriniai glaistai iš karto būna paruošti darbams, t. y. pakanka atidaryti kibirą ir naudoti glaistą. Jei glaistas pastovėjęs ar norima turėti šiek tiek skystesnę jo konsistenciją, leidžiama šiek tiek jį praskiesti švariu vandeniu.

Negalima dirbtinai spartinti džiovinimo

Statybų specialistų teigimu, labai svarbu, kad glaisto sluoksnis tinkamai išdžiūtų. Tai reiškia, kad džiovinimo negalima spartinti jokiomis priemonėmis.

„Geriausiai glaistas džiūna, jeigu yra geras vėdinimas, bet jokiu būdu ne skersvėjis, ir palanki patalpos temperatūra. Didžiausia blogybė, kai glaistyti paviršiai dirbtinai šildomi aukšta temperatūra. Arba glaistas „pagerinamas“ greitai stingstančiomis medžiagomis, pavyzdžiui, statybiniu gipsu arba greito rišimosi cementu. Po tokios saviveiklos glaisto savybės pasikeičia ir jis gali atšokti ar sutrūkinėti“, – atkreipia dėmesį K. Vaseris.

Skaičiuojama, kad 1 mm polimerinio glaisto sluoksnis prie palankių sąlygų džiūva parą. Tai priklauso nuo įvairių aplinkybių – aplinkos ir pagrindo temperatūros, drėgmės, oro patalpoje, tinkamo vėdinimo.

Gipsinis glaistas džiūna kitaip. Įpylus į glaistą vandens prasideda cheminė reakcija, kurios metu formuojasi tvirta kristalinė struktūra. Todėl šiems glaistams neturi įtakos jo sluoksnio storis. Įprastomis sąlygomis gipsinis glaistas sukietėja per keletą valandų.

K. Vaserio teigimu, patikrinti, kad paviršius jau tinkamai nuglaistytas, galima vizualiai įvertinant sienos ar lubų būklę.

„Ruošiant paviršių struktūrinei apdailai, t. y. stambiems struktūros tapetams, dekoratyviems tinkams ar struktūriniams dažams, ant nuglaistyto paviršiaus gali matytis darbo instrumentų palikti nežymūs pėdsakai, esant šoniniam apšvietimui matomi šešėliai. Dažant matiniais dažais, dengiant smulkios faktūros dekoratyvias dangas (iki 1 mm) ar klijuojant smulkios faktūros tapetus – leidžiami aiškūs šoninio apšvietimo šešėliai, tačiau darbo instrumentų paliktų žymių negali būti“, – teigia specialistas.