Fasadinių siūlių sandarikliai: kokių rūšių būna ir kuo pasižymi

Tinkamai sutvarkyti stambiaplokščių daugiabučių fasadų siūles bus lengviau, jei žinosite, ką šiam darbui pasirinkti. Siūlome trumpą, tačiau smulkiai išdėstytą sandariklių pasirinkimo gidą.
Fasadinių siūlių sandarikliai: kokių rūšių būna ir kuo pasižymi
© DELFI (V.Kopūsto nuotr.)

Pastatų fasadiniuose paviršiuose matomos sandarikliais užpildytos deformacinės siūlės gali skirti labai įvairias fasadines medžiagas, o ir siūlių paskirtis skirtinga (temperatūrinės, „tikrosios“ deformacinės, technologinės, dekoratyviosios ir t. t.), todėl jų konstrukcinis sprendimas, panaudotų sandariklių bei pagalbinių medžiagų atmaina priklauso nuo įvairių veiksnių.

Paprastai senos statybos renovuojamuose daugiabučiuose namuose, daugelyje pastatų iš monolitinio gelžbetoninio konstruktyvo, mūriniuose pastatuose pasirenkami mažo tamprumo modulio, ne visiškai sukietėjantys ir apibrėžtos formos neturintys tepamieji sandarikliai, nors transporto ir technologinės paskirties statiniuose, kur betonavimo darbų kultūra yra aukštesnė, kai esama garantijos, kad siūlės storis bus vienodas, gali būti naudojami ir santykinai didesnio tamprumo modulio iš įvairių plastikų suformuotieji sandarikliai. Jiems būdinga tam tikra forma, bet jie taip pat gali deformuotis – ištysti ar susispausti – kaip ir tepamieji sandarikliai. Šie sandarikliai yra suformuoti iš įvairių polimerinių medžiagų gamyklose, tiekiami jau paruošti naudoti, todėl statybininkui aikštelėje juos lieka tik tinkamai įklijuoti į siūlę arba įtaisyti į konstrukcijos klojinį. Kartais šie sandarikliai dar vadinami standžiaisiais, tačiau dauguma jų naudojami naujos statybos pastatuose, specifinės paskirties infrastruktūros statiniuose, todėl čia jų neaptarinėsime.

Sandarikliai įvardijami pagal dominuojančio rišiklio cheminę sudėtį, o viena pagrindinių jų savybių – deformatyvumas. Šis yra skirtingas: reklaminiuose tekstuose dažniausiai įvardijama išplėsto sandariklio deformacija prieš jam nutrūkstant (matuojama išplėtimo procentais nuo pradinio pločio ir gali siekti šimtus ar net tūkstančius procentų). Objektyvesnis rodiklis – leistina santykinė deformacija, įvertinama pagal leistiną sandariklių išsiplėtimą / susispaudimą kintančio pločio siūlėje. Ji įvertinama priimtinu procentiniu siūlės pločio pokyčiu, kuriam esant, sandariklis dar išlieka tamprus. Aišku, kad svarbu ir kiek tokių siūlės pločio pokyčių nesuirdamas ir neatplyšdamas gali atlaikyti konkrečios atmainios sandariklis. Visi šie rodikliai ir vidutinės jų vertės surašytos lentelėje. Joje pateiktos ir šiuolaikinių pastatų fasaduose jau nebenaudojamų, bet mūsų stambiaplokščių pastatų siūlėse dar aptinkamų bituminių sandariklių savybės, tad galima palyginti.

Sandarikliai su butilkaučiuku, dar vadinami butilo sandarikliais (izopreno kaučiuko ir izobutileno kopolimerizacijos produktas), gali būti įvairios sudėties (lentelė). Tai vienos seniausiai naudojamų atmainų sandarikliai, nors dabar šis sandariklis dažniausiai naudojamas įvairiose fasadinio stiklinimo sistemose (jis gali būti dažomas), metalinių konstrukcijų siūlėse ir ten, kur nesitikima didelių deformacijų. Vienkomponentis butilo sandariklis netinka užpildyti apvandenintoms, terasų, grindų ir panašių horizontalių paviršių siūlėms, todėl jis pamažu keičiamas geresniais, kuriems būdingos pranašesnės savybės – didesnis deformatyvumas, gerokai mažesnis susitraukimas (butilo sandarikliai kietėdami susitraukia apie 18 %). Tiesa, matyt, visiškai šių sandariklių nebus atsisakyta – jie be gruntavimo ir papildomo paviršiaus paruošimo puikiai sukimba su pagrindu, gerai atlaiko klimato poveikius, yra itin tinkami naudoti siaurose siūlėse.

Polisulfidiniai sandarikliai formuojami iš sintetinių polimerų – polisulfidinio kaučiuko. Jų dažyti nerekomenduojama, nes eksploatacijos metu deformuojasi žymiai daugiau nei bet kuri dažų plėvelė – saugiai gali išlaikyti 15–20 % siūlės išsiplėtimą ar susiaurėjimą. Didžiausias polisulfidinio sandariklių pailgėjimas prieš nutrūkstant – vidutiniškai 1 000 %. Jie išsiskiria geru sukibimu su dauguma fasadinių paviršių, bet prieš tai juos dar reikia apdoroti sukibtį gerinančiu gruntu. Dėl to šie sandarikliai nėra itin mėgstami statybininkų, o Lietuvoje dažniau naudojami fasadų stiklinimo sistemose, fasaduose iš aliuminio (metalo) arba eksploatuojami apvandeninti inžinerinės ir transporto, vandens pramogų infrastruktūros statiniuose, daugiaaukštėse automobilių stovėjimo aikštelėse: iš visų atmainų sandariklių tokioms eksploatacijos sąlygoms jie yra tinkamiausi. Kita vertus, sandarinimo medžiagų gamintojai siūlo ir fasadinės paskirties sandariklius (tinkamus užtaisyti mūro, betono, gamtinio akmens siūlėms). Deja, jų negalima naudoti siūlėms, kuriose buvo panaudotos bituminės ar alyvomis, aliejais modifikuotos medžiagos – tokias siūles reikia išvalyti, išgremžti mechaniškai. Dėl to šie sandarikliai ne visada tinka rekonstruojamuose stambiaplokščiuose pastatuose.

Silikoniniai sandarikliai – viena dažniausiai naudojamų šios paskirties statybinių medžiagų. Jie yra santykinai pigūs, technologiški, iš visų atmainų fasadinių sandariklių išsiskiria mažiausiu susitraukimu (iki 3 %), o nelipniais tampa jau po 1–3 valandų. Šie sandarikliai dažniausiai naudojami vienkomponenčiai, bet gali būti ir dvikomponenčiai. Jie gerai sukimba su dauguma fasadinių paviršių (mediena, statybine keramika, betonu, aliuminiu, gamtiniu akmeniu), tepami nenuteka nuo vertikalių paviršių. Tiesa, dėl sanitariniuose mazguose naudotų ne itin geros kokybės silikoninių sandariklių (prisiminkite nuo pelėsio pajuodusias, neuždažomas ir sunkiai nuvalomas siūles), palyginti didelio vandens įgėrio (iki 0,8–1,2 %) specialistai juos vertina ne itin gerai. Todėl šie sandarikliai kartais netinka cokolinėse, dažnai įmirkstančiose pastatų dalyse. Iš esmės jie yra tinkami naudoti smarkiai besideformuojančioms fasadinėms siūlėms (kai kurių atmainų silikoniniai sandarikliai prieš nutrūkdami pailgėja 10–14 kartų). Kita vertus, šios atmainos sandariklių nederėtų naudoti tada, kai siūlėse gali išsiskirti alyvos, gelžbetoninių dirbinių formų tepimo priemonių, dažų tirpiklių, plastifikatorių – dėl sąveikos su šiomis medžiagomis silikoniniu sandarikliu užtaisyta siūlė gali tapti dėmėta.

Fasado siūlių remontui nepatogu tai, kad naujai tepamas silikoninis sandariklis nesukimba su anksčiau užteptuoju, be to, juo užtaisytos siūlės yra palyginti lengvai praduriamos (jis iš visų atmainų sandariklių yra mažiausiai atsparus koncentruotoms apkrovoms), o tai ypač aktualu pirmajame aukšte dėl galimo vandalizmo. Be to, dauguma silikoninių sandariklių netinka naudoti akmens (marmuro, smiltainio, kvarcito) plokštėmis apdailintam fasadui – jų rišiklis ir kiti skystieji komponentai migruoja į uolieną, ją ardo arba paviršiuje sudaro į riebalus panašias dėmes. Todėl tokiu atveju rekomenduojama naudoti specialų gruntą arba kitokios atmainos sandariklį.

Didžiausi silikoninių sandariklių „konkurentai“ – akriliniai sandarikliai. Jie fasadinių paviršių apdailos srityje vertinami dėl dviejų savybių. Dauguma žinome, kad jie gali būti dažomi, todėl tinka naudoti su kitomis fasadinėmis hidroizoliacinėmis medžiagomis (pavyzdžiui, akriline teptine spalvota cokolių danga) ir remontinėse atkuriamosiose betoninių ar gelžbetoninių konstrukcijų sistemose. Čia uždengti hidroizoliacine plėvele jie visiškai dera, nors ir be jos išsiskiria neblogu atsparumu klimato poveikiams. Kita vertinga jų savybė – panaudos technologiškumas: jiems nebūtinas užtaisomos siūlės paviršiaus gruntavimas (tiesa, sukibtis su įvairiomis medžiagomis yra vidutiniška), jie gali būti tepami mentele ar išspaudžiami iš tūtelės. Deja, kitos šių sandariklių savybės nėra itin geros – jiems būdingas santykinai didelis tamprumo modulis (t. y. ilgainiui sukietėja, gali būti praspausti smailiu strypu, netoleruoja vibracijos), bet svarbiausia, kad akriliniams sandarikliams būdingas nedidelis deformatyvumas, jie netinka apvandenintose (horizontaliose) siūlėse.

Šiuolaikiniai sandarikliai su poliuretano rišikliu dažniausiai būna vienkomponenčiai (jų rišimąsi inicijuoja aplinkos oro drėgmė), bet profesionalams gali būti skirti dvikomponenčiai (kietėja vykstant cheminei reakcijai). Tokie dažniausiai naudojami ir fasadiniams pastatų paviršiams, vertikalioms siūlėms – kietėdami jie beveik nesusitraukia (iki 5 %), išsiskiria puikiu atsparumu UV spinduliams, tinka ir skardinimo elementams sandarinti, tačiau nerekomenduojama jų laikyti nuolat apsemtų vandens. Poliuretano sandarikliai gali būti tiekiami įvairių spalvų, bet juos galima ir nudažyti, tačiau to daryti nepatariama – jų deformatyvumas yra gerokai didesnis už visų žinomų dažų plėvelių. Šie sandarikliai gerai dera su dauguma sandarinamų pagrindų ir hidroizoliacinių medžiagų, tačiau negali būti naudojami kartu su polisulfidiniais sandarikliais ar tose pačiose siūlėse (tokias siūles su polisulfidinio sandariklio likučiais derėtų išvalyti mechaniškai šlifuojant). Aptariamiems sandarikliams būdingas didelis stipris (ir pradūrimui), deformatyvumas, atsparumas šalčiui, gera adhezija su dauguma tinkamai paruoštų paviršių, nors kartais grunto galima ir nenaudoti. Šie sandarikliai tinkami naudoti ir siūlėms tarp gamtinio akmens plokščių.

Vibracinius poveikius (sukeltus gamybinių veiksnių arba gatve važiuojančio transporto) patiriančių konstrukcijų siūles, standžių metalinių konstrukcijų siūles rekomenduojama užtaisyti standesniais, greitai kietėjančiais poliuretano sandarikliais. Įdomu, kad panašūs sandarikliai – klijai – naudojami ir automobilių pramonėje – jais pritvirtinami stiklai, kitos dalys.

Šalyse, kur vertinamos ekologiškos medžiagos, pastaruoju metu populiarėja vadinamieji lateksiniai sandarikliai. Pagrindinis jų rišiklis – vandeniu skiedžiamos akrilinės ir polivinilacetatinės dispersijos.

Tiesa, šių sandariklių savybės nėra itin geros: jie neilgalaikiai (pažeidžiami UV spindulių, juos blogai paveikia drėgmės perteklius, šaltis), blogiau sukimba su pagrindu, gana didelis jų susitraukimas – apie 18–20 %, panašiai kaip ir butilo sandariklių. Kita vertus, jų pailgėjimas prieš nutrūkstant gali siekti 400–500 %, be to, šie sandarikliai rišasi itin sparčiai (per 45–60 min.), greitai tampa nebelipnūs, todėl juos galima uždažyti dar tą pačią dieną – savybė, vertinama apdailininkų. Fasadiniams paviršiams jie naudojami tik ten, kur būtina vienoda sandarinamų siūlių ir kitų paviršių spalva (pavyzdžiui, prie langų rėmų, rečiau palangėse), bet vis dėlto jie dažniau pasirenkami vidaus darbams.

Pagrindiniai reikalavimai, keliami fasadinių kintamo pločio ir santykinai stabilių siūlių konstrukcijoms ir medžiagoms:

Estetiniai: sandarikliu užpildytos siūlės neturėtų pernelyg išsiskirti fasadiniame paviršiuje arba, jei jomis fasadas padalijamas specialiai, akcentuojant vizualinę ritmiką, – privalo išsiskirti (spalva, dalinai ir forma) fasadiniame paviršiuje arba turėtų būti dažomos ir išlikti vienodos (storio, spalvos, formos tolygumas);

Konstrukciniai: siūlės turi būti numatytos tik tam tikrose fasado vietose – skirtingo aukščio, formos pastatų sanglaudose, tikėtino skirtingo pastato dalių sėdimo, didžiausių arba itin skirtingų temperatūrinių deformacijų vietose ir pan.;

Funkciniai: privalo užtikrinti siūlės sandarumą ir reikiamo dydžio konstrukcinių elementų (sieninių plokščių, atskirų pastato dalių) deformacijas;

Ilgalaikiškumo: sandariklių ir kitų siūles užpildančių medžiagų atsparumas šalčio poveikiui, saulės (ultravioletiniams (UV)) spinduliams, pagrindinių savybių išlaikymas kaip galima ilgesnį laikotarpį;

Technologiniai: į vertikalias siūles tepamas sandariklis turi būti tiksotropiškas – savaime netekantis, polimerizuota plėvelė jo paviršiuje turi susidaryti sparčiau kaip per 20–30 min.; kartais reikalaujama, kad sandariklį būtų galima naudoti žemoje temperatūroje; sandarikliais užpildytos siūlės privalo būti lengvai prieinamos, apžiūrimos ir tinkamos daug kartų užpildyti, periodiškam remontui.

Žurnalas „Structum“
Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Išorės apdaila

Granito stalviršiai: kokie yra jų privalumai bei trūkumai?

Granito stalviršiai be jokios abejonės yra išvaizdūs stalviršiai. Taip pat labai patrauklus yra ir jų pasirinkimas – galima rinktis iš įvairių granito atspalvių bei raštų. Tačiau bet koks natūralus akmuo interjere turi ir pliusų, ir minusų. Šiame tekste aptarsime svarbiausius granito stalviršių privalumus bei trūkumus.

Medinės terasos priežiūra žiemą: kaip tinkamai ją valyti

Nors pagrindiniais terasos priežiūros bei atnaujinimo darbais yra užsiimama pavasarį, tačiau kartais iškritęs didesnis sniego sluoksnis ar ryškesni temperatūros svyravimai ima neraminti. Kyla klausimas: ar sniegas nepakenks terasos grindims? Kad pavasario laukti būti ramiau – galima imtis kelių terasos priežiūros būdų.

Būsto dalis, kuri pirmoji pasitiks svečius ne tik per Kalėdas

„Mano namai – mano tvirtovė“ – toks požiūris į būstą būdingas daugeliui lietuvių. Dėl to daugiau savininkų turintis pastatas dažnai primena kelių skirtingų tvirtovių lipdinį. Tačiau šis požiūris kinta, mat vis dažniau pradedame galvoti ne tik apie nuosavybės atsitvėrimą, bet ir estetiką, architektūros vientisumą, kurį ryškiausiai reprezentuoja pastato įėjimas.

Betono plyšiai: kaip su jais susidoroti

Plyšių remontas yra itin svarbus, siekiant atkurti įtrūkusio betono konstrukcijos funkcionalumą ir veiksmingumą eksploatacijos metu. Planuojant ir vykdant tokius remonto darbus ypač svarbu parinkti tinkamas medžiagas. Tačiau šiuo klausimu inžinieriams trūksta išsamių gairių. Straipsnyje apžvelgiamos skirtingos betono plyšių remonto medžiagos ir paaiškinami remonto medžiagų pasirinkimą lemiantys veiksniai.

Reikšmingas pastato aksesuaras – balkonas

Balkonas visuomet buvo vienas svarbiausių architektūrinių elementų, suteikiančių pastatui išskirtinumo ir kuriančių savitą atmosferą, kartais net būdingą ne tik pačiam objektui, bet ir rajonui ar net visam miestui. Balkonas turi galią pakeisti namo ar buto nuotaiką – suteikti autentikos arba, priešingai, sugadinti puikų estetinį vaizdą. Šis pastato aksesuaras yra toks reikšmingas, kad geba formuoti objekto veidą, o šis – daryti įtaką visuomenei.

Lietvamzdžių ir vandens latakų valymo ypatybės

Lietaus nuvedimo sistema yra skirta surinkti lietaus vandenį ir jį nukreipti reikalinga kryptimi. Tačiau šiai sistemai užsikimšus, ištirpusio sniego ar lietaus vanduo pradeda bėgti tiesiai per sienas, darydamas žalą namo konstrukcijai, medinėms bei metalinėms jos dalims. Taip pat dėl užsikimšusio lietvamzdžio gali būti užtvindytas rūsys. Kad to galima būtų išvengti, lietaus nuvedimo sistemą reikia tinkamai prižiūrėti ir valyti.

Pagrindiniai žingsniai, kaip paruošti vasarnamį žiemai (1)

Pasibaigus šiltajam sezonui vasarnamių durys ir langai yra sandariai uždaromi ir paprastai taip paliekami iki kito sezono. Tačiau, kad pavasarį namelyje nerastumėte nemalonių staigmenų (trūkusių vandentiekio vamzdžių, užlietų patalpų, nemalonaus priplėkusio oro), reikia jį tinkamai paruošti žiemai.

Plastikinės fasado dailylentės: pliusai bei minusai

Namo fasado dengimo būdų yra iš tiesų nemažai. Dailylentės – vienas iš jų. Individualių namų savininkai gali rinktis iš medinių bei plastikinių dailylenčių. Apie medinių dailylenčių privalumus bei trūkumus rašėme visai neseniai, tad šioje publikacijoje aptarsime plastikinių dailylenčių ypatumus.

Kokie yra medinių lauko dailylenčių privalumai bei trūkumai? (1)

Medinės dailylentės yra seniausia dailylenčių rūšis, kuri ir šiandien yra populiarus pasirinkimas namo fasado apdailai. Dailylenčių populiarumas yra siejamas su natūralia ir ekologiška jų išvaizda. Jos daugiausiai yra naudojamos privačių namų pilnam arba daliniam apkalimui. Paklausėm specialistų, ką reikėtų žinoti apie šią fasado apdailos rūšį.

Klinkerio plytelių fasadas: pliusai ir minusai (2)

Renkantis lauko sienų apdailą, svarbu atsižvelgti tiek į medžiagos funkcines savybes (atsparumą, tvirtumą), tiek į estetines, juk norime, kad namo išvaizda bylotų apie gerą savininkų skonį. Klinkerinės plytelės – pasižymi ilgaamžiškumu bei išskirtine išvaizda, tačiau, kaip ir bet kuri kita sienų apdailos medžiaga, šios plytelės turi savų trūkumų. Tad kokie yra klinkerio plytelių pliusai bei minusai?