Emocijos lemia požiūrį

Greičiausiai ne dizaino istorikai, o psichologai galėtų tinkamai paaiškinti laikui nepavaldaus sniego rutulio fenomeną: vienus jis žavi užburiančiu „snaigių“ šokiu, kitus – sentimentais prabėgusiai vaikystei, trečius – prisiminimų šiluma... Tačiau ir kūrėjų indėlio negalima nurašyti ir sniego rutulį atlaidžiai vertinti tik kaip mielą suvenyrą, žaislą ar kičinį daikčiuką... Pavyzdžiui, garsi menininkų iš JAV pora Walteris Martinas ir Paloma Munoz sniego rutulius kuria jau penkiolika metų, jie eksponuojami solidžiuose muziejuose ir galerijose. Menininkai į apsnigtą peizažą sniego rutulio viduje sutalpina sudėtingo, juodojo humoro, susvetimėjimo, netgi baimės kupino mūsų gyvenimo siužetus.

Sniego rutulys – ant stabilaus pagrindo pritvirtinta skaidri ertmė, kurioje įkomponuota miniatiūrinė scena, labai dažnai vaizduojanti žiemos kraštovaizdį ar kalėdinį siužetą. Rutulyje paprastai yra skysčio ir baltų dalelių, primenančių sniegą: pasukioji, pakratai jį ir viduje ima siausti „pūga“.

Taip buvo kuriamas miniatiūrinis pasaulis

Kada sukurtas pirmasis sniego rutulys, nėra žinoma, bet panašu, kad tai įvyko XIX amžiaus viduryje, išpopuliarėjus rankų darbo kalėdinėms dovanoms. Tačiau jau tiksliai užfiksuota, kad per Pasaulinę parodą Paryžiuje 1878 metais buvo demonstruojamas į sniego rutulį panašus daiktas su Eifelio bokštu viduje – jis skirtas Prancūzijos revoliucijos šimtmečiui ir sulaukė didelio susidomėjimo.

Šiek tiek vėliau nieko apie Paryžiuje išgarsėjusį suvenyrą nežinojęs Vienos chirurginių instrumentų gamintojas Erwinas Perzy bandė patobulinti lempą, kad stipriau šviestų, naudodamas vandens ir įvairių dalelių pripildytus indus. Nors ši idėja neišdegė, tačiau jį sužavėjo vandenyje plūduriuojančios smėlio kruopelės – jos priminė krintantį sniegą. Erwinas Perzy sukūrė sniego rutulį, įkomponavęs į jį Mariazelio (Mariazell) miesto baziliką. Imperatorius Franzas Josephas I už dizainą įteikė specialų apdovanojimą, o 1900-aisiais išradėjas gavo sniego rutulių gamybos patentą ir pradėjo verslą.

Šeimos įmonė veikia iki šiol – rutuliai eksportuojami į įvairiausias pasaulio šalis, o medžiaga, iš kurios gaminamas „sniegas“ (jis krinta užburiančiai lėtai ir ilgai) laikoma didelėje paslaptyje. Ir dabar čia visi kūriniai dažomi rankomis – ne veltui kaip tik ši įmonė sukūrė sniego rutulius Billo Clintono inauguracijos vakarėliui ir jaunesniajai JAV prezidento Baracko Obamos dukrai. Beje, gamintojo kūrinius galima apžiūrėti 1990 metais šeimos įsteigtame muziejuje Vienoje.

Europoje išpopuliarėję sniego rutuliai trečiajame XX amžiaus dešimtmetyje pasiekė JAV ir ten tapo kolekcininkų mėgstamu „grobiu“. Čia pirmasis patentas „gaminti meniškai patrauklius sniego rutulius“ buvo išduotas 1929 metais Josephui Garaja.

Penktajame dešimtmetyje sniego rutulius pamėgo reklamos kūrėjai (bet ir 2010 m. „Coca Cola“ savo reklamoje neatsispyrė tradicinio Kalėdų simbolio žavesiui). Šie daiktai vis dažniau pasirodydavo ir filmuose – juk jų prasmė gali būti gili ir įvairiai interpretuojama.

Ką pakoregavo evoliucijos eiga

Pirmieji rutuliai buvo krištoliniai, tvirtinami ant juodo keraminio pagrindo, figūrėlės – taip pat keraminės, vidus pripildytas vandens ir sandariai uždarytas. „Sniegui“ naudoti kaulų skuteliai, porceliano gabalėliai, smėlis ar net pjuvenos. Tobulinant dizainą stiklas vis plonėjo, pagrindas lengvėjo, „sniegą“ imta gaminti iš aukso folijos dalelių ar netirpių muilo dribsnių. Iš pradžių sniego rutuliai buvo brangūs, ir tik praėjusio amžiaus viduryje pradėjus naudoti plastiką atpigo tiek, kad tapo visiems įperkami. Ypač tada, kai juos imta masiškai gaminti Kinijoje.

Šiandien sniego rutuliai gali būti su muzikinėmis dėžutėmis, judančiomis figūrėlėmis, šviesos efektais, įkomponuotomis nuotraukomis ar net judesio davikliais, sukuriančiais pūgą... Siužetų suskaičiuoti neįmanoma: sniego rutulyje spindi ne tik Kalėdų pasaka, bet ir įvairiausi pastatai, ir Walto Disney'aus personažai, ir istorinės scenos, ir muzikos žvaigždės, ir net rinkimų kampanijų veikėjai...